Tviskantis marmuras ir galingi Dubrovniko mūrai: įspūdžiai iš „Karaliaus uosto“

Dubrovniką aš jau buvau įsimylėjusi prieš jį aplankydama: dramatiškos miestą supančios uolos, krištolo skaidrumo jūra, su visais įmanomais mėlynais atspalviais, baltos gatvės bei pūpsantys susispaudę senamiesčio stogai, įsprausti tarp senamiestį juosiančios neįveikiamos gynybinės sienos. Šis miestas knygose atrodė neįtikėtinai, o realybėje panardino į fantastišką pasaką. Nuo Makarskos iki Dubrovniko vykome autobusu apie 3 valandas, su trumpu sustojimu. Kadangi šis Adrijos perlas su savo apylinkėmis yra atskirtas nuo likusios Kroatijos teritorijos – teko pravažiuoti nedidelį Bosnijai ir Hercegovinai priklausantį teritorijos ruožą. 

Dubrovnikas puikiai tinka vienai dienai, nes viskas, ką reikia pamatyti, yra mažyčiame senamiestyje. Susipažinti su miestu galima dviem keliais: arba klaidžioti baltomis siauromis senamesčio gatvelėmis, arba apžiūrėti miestą iš viršaus, einant miestą juosiančia masyvia siena. Bet geriausia, viską patirti kartu! Pati žinomiausia ir pati brangiausia senamiesčio gatvė –Stradun, prasidedanti prie Pile vartų ir besitęsianti 300 metrų iki Senojo Dubrovniko uosto. Pirmą kart žengus, vos neišsitiesiau aukštyn galvą – visur grynas, slidus marmuras, nutrintas čia praeinančios tūkstantinės miesto lankytojų armijos, akinamai tviskantis saulėje, kad gali matyti savo atvaizdą jame. Čia rasite daug kavinių, barų, restoranų bei suvenyrinių. Kad ir kaip viliotų prisėsti kavos, geriau susilaikykite, ir nusukite į šalutinę gatvelę ir išgersite tą pačią kavą perpus pigiau. Liepos mėnesio saulė svilino pečius ir darėsi bloga nuo nepakeliamo 40 laipsnių spinduliavimo, todėl atsigauti ir atvėsti užsukdavome į suvenyrų parduotuvėles, pardavinėjančias magnetukus po 6-8 eurus bei „Sostų karų“ marškinėlius po 30 eur. Dubrovnikas labai brangus miestas, čia net už pieną prie kavos reikia primokėti papildomą eurą. Suvenyrų kainos kosminės, o apie maistą restoranuose tai net geriau nekalbėti…
Stradun gatvė
1990 m. Dubrovnikas buvo atakuojamas iš visų pusių Jugoslavų armijos, buvo griautas bei apšaudytas, tačiau niekur nesimato jokių miesto „randų“, viskas blizga, išlyginta, užlopyta, atnaujinta ir atstatyta, sunku atskirti, kur originalūs pastatai, o kurie prikelti antram gyvenimui. Miesto architektūra labai primena Italiją, vaikščiojant jautiesi tarsi būtum Venecijoj, ar Florencijoje. Nieko keisto, nes XV amžiuje Dubrovnikas konkuravo su Venecija ne tik prekyboje, bet ir miesto apstatyme: vienuolynais, bažnyčiomis bei rūmais.
Dubrovnikas be galo turistinis miestas. Tapęs „Sostų karų“ fanų meka, miestas neatsigina lankytojų. Kas trečias turistas vaikšto su žymaus serialo veikėjų marškinėliais, ar kepurėmis, turistinės agentūros fanams siūlo specialas ekskursijas aplankant filmavimo vietas, o suvenyrinės nukrautos serialo atributika. Viskas gerai, kas saikinga, bet šis fanatizmas bevaikštant tapo erzinantis ir užgožė tikrąjį miesto grožį. Apėmė jausmas, kad atvykome į teminį miestelį, betrūko tik butaforinių drakonų, ar praeinančio baltojo klajūno…
_SAM1641
Dubrovniko pasididžiavimas ir neabejotinai lankomiausia miesto vieta – XII-XVII amžiuje statyta gynybinė siena. Tai vienas įspūdingiausių viduramžių gynybinių įtvirtinimų Europoje. Įėjimas brangus – 29 eur./asm. Galinga mūro siena nenutrūkstamai tęsiasi 1940 metrus ir vietomis siekia 25 metrų aukštį. Sienos apsaugą stiprina Minčetos, Bokaro, Lorenso ir Revelino fortai. Taip pat sieną saugo du apvalūs bokštai, dvylika – kvadratinių, penki bastionai bei du kampiniai bokštai. Dėl puikiai išlikusios sienos bei kitų pastatų, Dubrovnikas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apeiti gynybinę miesto sieną užtrunka apie 2 valandas. Negalvokite, kad mes lėti, tiesiog fiziškai greičiau neįmanoma saulei kepinant galvas. Mūsų klaida buvo, jog ant Dubrovniko sienos užlipome vidurdienį, o tai tolygu savižudybei. Pasislėpti nėra kur: jokio stogo, jokio medžio, ar kito šešėlio. Turėkite pakankamai vandens ir galvos apsaugą, jeigu nenorite nukristi kur kampe nuo saulės smūgio. Geriausia sieną lankyti iš pat ryto, kada saulė dar ne taip aukštai, ir žmonių ryte nebūna tiek daug, nes apie pietus sieną šturmuoja kruizinių laivų keleiviai, kurie išsilaipina porai valandų susipažinimui su miestu. Vaikščiojant atsiveria nuostabūs vaizdai į permatomą Adrijos jūrą, miestą supančias salas, akmenuotą pakrantę bei oranžinius terakotos senamiesčio stogus.
Lorenco fortas
Siena eina aukščiau nei gyvenamieji namai, todėl einant galite stebėti miestą iš viršaus bei pažvilgčioti slapčia koks gyvenimas verda vidiniuose kiemuose. Nuo sienos puikiai matosi Šv. Lorenco fortas, saugantis miestą iš vakarų pusės, jau už gynybinės miesto sienos. Pastarasis iškilęs net 37 metrus virš jūros ir dažnai vadinamas „Dubrovniko Gibraltaru“. Nusileide nuo sienos, pastebėsite didelį Onofrio fontaną ir ištroškusių turistų eiles, siekiančių prisipildyti tuščius butelius geriamu vandeniu. Viduramžiais Dubrovnike buvo statomos štai tokios milžiniškos cisternos rinkti lietaus vandeniui, o paskui juo aprūpinti miestą. Dubrovniką bent kartą gyvenime reikia pamatyti ir pajausti, jis tikrai nepaliks abejingų.
Onofrio fontanas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *