Apie apsilankymą David Garedži vienuolyne bei vaikščiojimą palei Azerbaidžano sieną
Pažvelgus į Gruzijos žemėlapį galite pamatyti sužymėtus, per visą šalies teritoriją išsibarsčiusius, vienuolynus bei bažnyčias. Bet nieko panašaus į David Garedži vienuolyno kompleksą niekur pasauly nepamatysite. Pasiekti David Garedži labai paprasta. Nuo balandžio iki spalio mėnesio, kiekvieną dieną 11 val. kursuoja mikro autobusas nuo Tbilisio Puškino skvero, šalia judrios Laisvės aikštės. Kaina į abi puses 25 lariai. Atstumas iki David Garedži atrodo nedidelis – 70 km, tačiau kelionė užsitęsia iki gerų 2 valandų į vieną pusę dėl prasto kelio. Tai kelionė be gido ir ekskursijos.
Kelias link vienuolyno veda per plikvietes,pusdykumes, tuščius laukus ir pievas, kur ne kur ganosi pavienės avių bandos. Kuo labiau artėjome link tikslo, tuo kelias darėsi sunkiau pravažiuojamas. Kelias ne duobėtas, o lyg krateriais išvagotas. Visi autobusiuke lingavome ir šokinėjome kaip atrakcionuose. Po didesnio lietaus, turbūt išvis neįmanoma pravažiuoti.
Mūsų kelionės kompanija buvo labai mišri: australai, lenkai, vokiečiai, čekai ir mes. Vairuotojas kalbėjo rusiškai, mums pasisekė, bet anglakalbiams buvo sudėtingiau, nes vežėjas mokėjo 5 žodžius. Esant privalomoms nuotraukoms, sustojus šalikelėje, jis sušukdavo: Photo! Tuomet visi lipdavome lauk daryti lieptų nuotraukų. Atvykus prie vienuolyno, vairuotojas pasakė: four ( liet.- keturi) ir parodė ant pirštų ( reik suprast, kad išvykstam 16 val.).
David Garedži kompleksą sudaro 13 vienuolynų, daugiau nei 5 tūkstančiai šventovių bei kambarių, pasklidusių pusdykumėje Gruzijos-Azerbaidžano pasienyje. Tai tikras kultūrinis, architektūrinis bei religinis šedevras. Vienuolyno kompleksas buvo pastatytas VI a. siro vienuolio klajoklio Šv. Dovydo Garedžiečio. Kompleksas plėtojosi, kol 1265 m. buvo nuniokotas mongolų antpuolio. Vėliau vienuolynas buvo atstatytas. Ne kartą jis buvo pultas ir griautas, bet vis atsitiesdavo, kol neatėjo bolševikai ir jo nenusiaubė. Populiariausi vienuolynai: Lavra ir Udabno, pastarasis sudarytas iš daugybės kalnuose pabirusių urvų. Pirmasis mus pasitiko naujai renovuotas ir dabar pilnai veikiantis Lavra vienuolynas, su savo bažnyčia bei vienuolių gyvenamosiomis celėmis. Vienuolynas įsilieja į jį supančią gamtą ir savo korėtu paviršiumi primena lankytą Vardzią.
Udabno yra maždaug už 40 minučių stataus kopimo į kalną. Po sovietų neaiškaus sienų braižymo, dalis vienuolyno patenka į Azerbaidžano teritoriją, pasas nereikalingas ir turistams leidžiama lankytis toje teritorijoje. Kopimas nebuvo lengvas, o vietomis netgi pavojingas. Nesitikėjome tokių išbandymų, o pradėjus, nebebuvo kur trauktis ir teko eiti iki galo. Būtinai pasiimkite užtektinai vandens, turėkite patogius, grubaus pado batus bei galvos apdangalą. Kopti teko ne tik siauru smėlėtu takeliu, bet ir per slidžius akmenis, laikantis už krūmų ar šaknų. O kur dar visi knibždantys aplink gyvūnai: gyvatės ir saulėje besišildantys driežai. Keliavome birželio mėnesį, pačiu gyvačių sezonu. Eidami kas kelis metrus matėme jų iškastas landas takuose. Taigi einant reikia žiūrėti po kojomis, kad neužlipti ant kokios susirangiusios gražuolės. Eiti nuleidus akis tikrai nėra lengva, kai šalia skleidžiasi kvapą gniaužiantys vaizdai: margaspalvės kalnų skulptūros, pievos ir laukai. Trasa nėra pažymėta jokiais ženklais, nėra nuorodų. Ilgai ėjome tiesiog vienu du, nesutikdami jokios gyvos dvasios. Akimirką sudvejojome, ar einame teisinga kryptimi. Bet vos paėję dar aukštyn, pamatėme bažnyčios bokštą. Šalia bažnyčios, pavėsyje, slėpėsi trys pasieniečiai. Nuo saulės pavargę, jie į mus net nesureagavo, o mes toliau žygiavome palei Azerbaidžano sieną, kurią čia žymėjo nutiesta metalinė sija. Vaizdai į Azerbaidžano teritoriją buvo nepakartojami. Begalinė tolyn nusidriekusi spalvinga dykuma, kurioje tarpusavyje pynėsi ir maišėsi rudos, oranžinės, žalios, smėlio spalvos ir atspalviai.
Udabno vienuolyno urvus puošia XII-XIV a. nuostabios religinės tematikos freskos. Yra išlikusios freskos, vaizduojančios patį statytoją Davidą. Tiesa, ne visų piešinių būklė gera, tačiau įsižiūrėjus gali įsivaizduoti kaip kadaise jos puošniai atrodė.
David Garedži reikalauja fizinio pasiruošimo ir ištvermės, ypatingai esant kaitriai dienai. Apėję visą maršrutą ir nusileidę be jokių traumų, pajutome palengvėjimą ir neapsakomą džiaugsmą. Gaila, tačiau šiam nuostabiam kompleksui gresia pavojus dėl uolų irimo. Suspėkite tai pamatyti savo akimis!
Grįžtant atgal į Tbilisį, sustojome pavalgyti ir pailsėti netoliese esančiame Oasis Club – vidury dykumos lenkų įkurtoje užeigoje ir nakvynės namuose. Kainos didesnės nei sostinėje, bet maistas tikrai geras. Smagi, neformali vieta, kur gali sutikti daug užsieniečių keliautojų, pabendrauti, išgerti gruziniško vyno ar tiesiog pasisupti hamake prieš vėl lipant į autobusą. Į sostinę sugrįžome apie 20 val.
