Gruzijos žalioji širdis – Boržomis ir Vardzia

Pakėlus įtarų antakį, skeptiškai žiūrėjau į tuos, kurie grįžę iš Gruzijos pamesdavo galvą dėl šios šalies: jie sugrįžę Lietuvoje pradėdavo gerti tik gruzinišką vyną ir bėgdavo ieškoti gruziniško maisto restoranų, ir vos spėję išsipakuoti, jau ieškodavo kitų bilietų atgal. Kas ten tokio nuostabaus? Kai galiausiai nusprendžiau, jog laikas išbandyti Kaukazą, visiems prisižadėjau, kad jau aš tai tikrai nepamesiu galvos dėl Gruzijos. Bet juk gyvenime būna viskas atvirkščiai: nuvažiavau, pirmas 2 dienas verkiau ir burbėjau dėl kultūrinio šoko, tada įsimylėjau, ir vėl verkiau, kad reikia grįžti namo.

Nusileidę Kutaisio oro uoste, mikriuku vykome iki autobusų stoties, ten persėdome į maršrutkę, vykstančią į Tbilisį. Važiavome iki Kašuri miestelio ir ten persėdome į mikriuką, vežantį į Boržomį. Tiesioginio susisiekimo su kurortu, deja, nėra.
Žinojau ir domėjausi, kur važiuoju, buvau susipažinusi su informacija, jog Gruzijoje vis dar gilus sovietmetis, infrastruktūra prasta, miestai ne tokie blizgantys, viešbučiai dulkini, bandos palaidų ožkų, avių ar karvių ant kelio ir pan. Bet kai skaičiau, man tai pasirodė žavi egzotika, ir gyventi bute su kilimais ant sienų aš nebijojau. Bet Kašuri mieste aš patyriau pirmą mini kultūrinį infarktą, o supratusi, kad tokioje aplinkoje būsių 12 dienų, supanikavau: gaujos valkataujančių šunų, jokių šaligatvių, zujančios senos lados ir žiguliai, pavargę pastatai, o baisiausiai man pasirodė grabaliojantys už rankų, sekantys iš paskos ir pavymui gruziniškai/rusiškai rėkiantys taksi vairuotojai, kurie tampė mus į visas puses ir bandė pasisodinti į savo mašinas. Pirmos valandos naujoje šalyje, nežinojome kaip elgtis, kaip tinkamai bendrauti, kaip traktuoti tokį gruzinų elgesį. Bet kažkaip ištrūkę, suradome savo maršrutkę, nuvežusią mus į išgirtą mineralinį kurortą.Booking.com siūlo nemažai nakvynės vietų. Mes apsistojome „Guest House Besarioni“. Šeimininkas svetingas, bet per daug nelendantis į akis, šneka kapota anglų kalba bei rusiškai. Kambariai ir namai tvarkingi, švarūs, o pusryčiai buvo tiesiog puikūs.Keistas jausmas užplūsta vaikštant po miestą. Lyg ir supranti, kad esi kurorte, tačiau nerandi nieko, kas tą kurortą primintų. Jeigu reiktų nupasakoti miestą, atsakyčiau taip: miestas su viena pagrindine gatve bei keliom parduotuvėm, keliais tiltais per Kuros upę bei mineralinių vandenų parku. Boržomiui buvom skyrę dvi dienas, d v i ! Keikiausi mintyse ir raminau save, kad vynas padės išverti čia tas 48 valandas. Miestas, įsikūręs prie didžiausios šalies upės, nėra mažas, jame gyvena 15 tūkst. gyventojų, tačiau vaikščiojant mieste sutikome vos kelis žmones ir stebėjomės, kur tie tūkstančiai susislapstė.



Išėjome pasivaikščioti link parko. O jis pasirodė kur kas geriau nei likusi miesto dalis: išdabintas, išpuoštas, suoleliai, takeliai, vaikų žaidimo aikštelės, čiurlenantis upelis bei krentantis krioklys, keli apgriuvę parko pastatai, bet prie jų užsimerkiau ir apsimečiau, kad nematau, suvenyrai ir kavinukės. Parke gamta graži, yra galimybė lyniniu keltuvu pasikelti ant kalno ir apžiūrėti kurortą ir jį juosiančius žalius horizontus. Užkilę keltuvu, atgal iki centrinio parko nusileidome nuo kalno pėsčiomis. Įėjimas į parką kainavo 2 larius, o bilietas galioja visą dieną, galėjome grįžti atgal bet kada. Viduryje, po krentančiais vijokliais išpuošto, turkio mėlynumo kupolu, yra mineralinio „Borjomi“ vandens gręžinys. Puolėm stačia galva su tuščiais buteliais piltis, bet vos paragavus spjovėm atgal. Vanduo teka šiltas ir be angliarūgštės. Bjaurus bjaurus, jog atsigėręs imi žiaukčioti. Juk niekas, kas sveika, nėra labai skanu.




Skersai išilgai apeiti parką užtrukome porą valandų. Išalkę, užsukome į netoli įėjimo į parką esantį restoraną. Pasirodo, savininkė lietuvė. Pirmą kartą Gruzijoje, nežinantys kainų, permokėjome jai dvigubai. Buvo „malonu“.
Šmirinėdami pagrindine miesto gatve suradome kioskelį, kuris save pristatė kaip „turizmo informacijos centrą“. Jame dirbo mielas vyrukas vardu Artūras, kuris pasiūlė kitą dieną išvykti į netoliese esančią Vardzią, kartu aplankant Rabati bei Khertvisi tvirtoves, o grįžtant sustoti prie Žaliojo vienuolyno. Mes kaipmat sutikome. Turo kaina 100 dolerių, bet suma išsidalina priklausomai nuo žmonių skaičiaus.Kitą rytą, prieš ekskursiją, nusprendėme keltis anksti ir pradėti dieną gamtoje. Šiek tiek atokiau nuo Boržomio parko, kažkur 2 km gilyn į mišką, yra 35 laipsnių šilumos mineralinio vandens baseinai. Kelias iki jų veda palei upelį, išmintu miško keliu. Rytmetis miške, gaudant pirmus saulės spindulius, beklausant paukščių čirškėjimo, nuteikė puikiai. Nesunkiai įveikiamas atstumas, laukinė gamta, vietomis teko peršokti nuo kalnų besileidžiančius upokšnius ar perlipti per nuvirtusius medžius. Jau ankstyvą rytmetį, pasiskirstę per tris atskirus baseinus, šildėsi ir šnekučiavosi vietiniai. Susimokėję 5 larius, prisijungėme ir mes. Ryto gaiva ore, o kūnas mirko šiltame mineraliniame vandenyje. Taip nuostabu! Šalia įsitaisęs vyras mus užkalbino, prasidėjo įprasta diskusija: iš kur mes, kur keliaujam, kokia Lietuva nuostabi ir t.t. Pasirodo, tai buvo senasis Boržomio meras, kuris kasryt ateina gydyti sveikatą šiuose vandenyse.

KELIONĖ Į VARDZIĄ

Į dienos išvyką vykome nedideliu mikroautobusu: mes, lenkų porelė ir pora latvių turistų. Praktiškai, individualus turas. Pakely stabtelėjome pasižvalgyti po Khertvisi tvirtovės griuvėsius. Kadaise būta galingos gynybinės pilies, praeitį mena išlikusios sienos bei bokštai, o nuo jų atsiveria platūs žali, nepaliestos gamtos slėniai. Po truputį, iš lėto imu prisijaukinti Gruziją ir įsileisti ją į širdį.




Kelionė link Vardzios vedė per Achalcichę, kurioje stovi nuostabiai atstatyta Rabati tvirtovė, su bokštais, fontanais, vynuogenojais, galingais juosiančiais mūrais, mediniais ažūriniais balkonais, cerkve, bažnyčia ir vynine.



Vardzią pasiekėme jau įdienojus. Įėjimo bilietas – 7GEL/asm. Vardzijoje jokios ekskursijos mums nevedė, tiesiog turėjome duotas laisvas valandas ramiai savarankiškai viską apžiūrėti. Laukė nemažas kopimas aukštyn, pakėlus akis, kalnas su daugybe urvų atrodė kaip sulipdytas kregždučių lizdas. Nuostabus žmogaus rankų ir gamtos kūrinys. Sunku vienu žodžiu nusakyti, kas yra Vardzia – tai ištisas olose iškaltas, 13 aukštų miestas, kuriame kadaise gyveno 50 tūkstančių žmonių, vienuolynas su savo celėmis, bažnyčia ir varpine, slaptais požeminiais urvais, drėkinimo sistema. Pastatytas XII a. turėjo apsaugoti nuo mongolų puldinėjimų, ir puikiai atliko savo misiją, tačiau gamta negailestingai užsiundė žemės drebėjimą, kurio Vardzia, deja, nebuvo pajėgi atlaikyti.
Vaikščiojome po buvusias virtuves, miegamuosius, kitas ūkines patalpas, lipome nuo vieno aukšto, prie kito. Nejučia išlendi iš urvo, ir tu jau stovi ant uolos atbrailos, o prieš tave visas slėnis, tolumoje nusidriekę kalnai, apačioje savo vaga ramiai tekanti upė ir nesibaigiantys laukai. Tenka pripažinti, Gruzija, tu esi kerinti!

20160602_154241


Prieš grįžtant į Boržomį, vairuotojas mums pasiūlė užsukti į netoliese esantį terminio vandens baseiną ir užtikrintai jį pavadioa „SPA“. Vienbalsiai visi sutikome, kodėl gi nepasišildžius ir neatsipalaidavus. Autobusiukui nusukus į šalikelę, dardėjome akmenuotu keliuku, pašonėje ganėsi karvės ir ožkos, pasakiau vyrui, jog kažkaip neramu dėl to „SPA“. Staiga privažiavome kažkokius ūkio pastatus, o aplinka priminė filmo „Mad Max“ vaizdus. Varuotojas pareiškė, kad atvykome. Aš nusijuokiau ir parodžius į psichopato trobelę primenantį griūvantį, beveik bestogį pastatą, paklausiau, tai kur tas baseinas, gal šitoj daržinėj? Ilgai nesijuokiau, nes mano spėjimas pasitvirtino. Nuėjome pažiūrėti, juk smalsu: tamsoje, šalia kurkiančių varlių buvo baseinas. Vanduo drumzlinas, bet labai šiltas ir druskingas – apie 44 laipsniai. Tokiai SPA procedūrai nesiryžau nei aš, nei vyras, nei kartu keliaujantys latviai. Tik lenkų kreizi porelė sutiko išbandyti šią vandens procedūrą. Pasirodo, Gruzijos valdžia anksčiau čia ieškojo naftos, bet rado šiuos vandenis.

Grįžtant trumpam sustojome prie nedidelio Mtsvane vienuolyno, nors žmonės jį vadina Žaliuoju dėl ypatingai žalios aplinkos bei žaliai apsamanojusių senų vienuolyno mūro akmenų.


Boržomyje nerasite daug pramogų, tačiau verta bent dienai apsilankyti bandančiam vėl ant kojų atsistoti kurortui. Čia laukia gaivus oras, rami aplinka, supanti graži gamta, gydomieji mineraliniai vandenys, nuoširdūs bei paprasti žmonės. Juk ar ne dėl to mes ir važiuojame į Gruziją?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *