Karo keliu link Kazbegi kalno: vienos dienos išvyka iš Tbilisio

Sakoma, kas yra buvęs Kaukaze ir nevažiavęs Gruzijos karo keliu, tas nėra matęs tikrojo Gruzijos gamtos grožio. Vis dėlto šalies didybė labiausiai atsikleidžia Kaukazo kalnuose. Stepantsminda, geriau žinomas kaip Kazbegi, yra nedidukas kaimelis rytinėje Gruzijos dalyje, visai šalia sienos su Rusija. Pasiekti tolimą Kazbegi galima maršrutke, vykstant nuo Tbilisio Didube stoties. Kaina į vieną pusę  10 larių. Autobusiukai vyksta kas valandą. Tikslaus išvykimo grafiko nėra, vairuotojas išvažiuoja tada, kai busiukas būna pilnas. Kelionė iki Stepantsmindos užtruko geras 3 valandas.

Mikriukai ne nauji, kiek barškantys, sėdynės duobėtos, o kojoms vietos praktiškai nėra. Sėdėjome petys petin sulipę su kitais turistais, taigi apie asmeninės intymios erdvės išlaikymą 15-50 cm nebuvo net minčių. Patarimas keliaujantiems: gerkite kuo mažiau vandens, nes buvo tik vienas sustojimas ir turėkite vaistų nuo pykinimo, jeigu keliaujant turite tokią problemą, nes vingiuojant kalnais ne vienam bendrakeleiviui buvo bloga.
Kelias link Kazbegi neišvengiamai veda legendiniu, vienu vaizdingiausių pasaulyje ir kartu labai pavojingu – Karo keliu. Tai istorinis 208 kilometrų kelias per Didžiojo Kaukazo kalnus, jungiantis Vladikaukazą ir Tbilisį, vingiuojantis palei netoli karinio konflikto įšaldyto pietų Osetijos regiono pakraščius. Kelias asfaltuotas, bet vietomis, nuo liūčių, sniego ar nuošliaužų tikrai blogo stovio, su pakelėse nuriedėjusiais akmenimis. Bet niekas nebaisu gruzinui vairuotojui, kuris sugeba rūkyti, kalbėti telefonu ir vairuoti per Kaukazo kalnus tuo pat metu. O sako, tik moterys gali daryti keletą darbų vienu metu, pasirodo, gruzinai vyrai taip pat. Vairuotojas burnojo, grūmojo, signalizavo visiems, kas trukdė jam spausti greičio pedalą: ar tai būtų pasimetusių avių banda, ar vilkikas, kiti autobusų vairuotojai. Bet baisiausia, kad jis lenkė tokiose kalnų vietose, jog pamačius, širdis sustodavo plakti. Apie greičio sulėtinimą serpantino posūkyje- nėra net kalbų. Visi mikriuke aikčiojome ir spygavome sulig kiekvienu posūkiu, šalia sėdėjusios italės vis murmėjo „Ay, Dios Mío“ , o tokie mūsų šūksniai, rodos, tik labiau įkvėpdavo vairuotoją spausti pedalą.
Iš pradžių keliavome palei slėnius, o paskui kelias vis labiau pradėjo kilti į kalnus. Pakelėse išsirikiavę prekiautojai pardavinėjo naminį vyną plastmasiniuose coca-cola buteliuose bei čačą, lepioškes ir kailines kepures su kojinėmis. O mes vis su birbiančiu varikliu kilome aukštyn ir aukštyn, galva sukosi nuo kalnų grožio, tarpeklių gylio bei atsiveriančio aukščio. Važiuojant taip norėjosi stabtelėti ir ilgiau pabūti toje akimirkoje ir supančiame grožyje. Vairuotojas, atvykus į kaimelį, paleido mus miesto aikštėje, iš tos pačios vietos ir išvykstama atgal į Tbilisį. Kazbegi miestelis įsikūręs 1750 m. aukštyje šalia Rusijos sienos. Pirmas įspūdis labai liūdnas: apleisti kioskai, kadaise tarnavę pasienio prekybai, paramstyti namai ir skurdi aplinka, jeigu ne Kaukazo slėnis ir iškilęs Kazbegi kalnas, miestukas visai būtų užmirštas. Šimtus kilometrų karo keliu čia važiuoja alpinistai ir kiti keliautojai, vieni kopia 3-5 dienas per ledynus į viršukalnę, kiti lanko Kazbegio papėdėje XIV a. statytą Gargeti Šv. Trejybės bažnyčią, 2200 km aukštyje.
Pasiekti bažnyčią galima keliais būdais: pirmas greičiausias, bet sunkiausias, nes tenka kopti labai stačiai, per mišką, kelias purvinas, slidus, o miške ganosi  neaiškaus charakterio arklių kaimenės. Antras būdas kiek lengvesnis, ne toks status, bet ilgesnis, per slėnį, na o greičiausias ir patogiausias būdas – važiuoti taksi iš miestelio. Spėkite, kokį būdą pasirinkome mes? Taip, be abejo, jog pirmąjį. Po laipiojimo David Garedži, mums jau niekas nebuvo baisu. Visuose vadovuose rašoma, jog lipti iki Gargeti vienuolyno užtrunkama apie 2 valandas. Lipdami sutikome įvairiausių keliautojų: iš Krasnojarsko, Maskvos, kopė italai, ir patys gruzinai, ir kiti lietuviai. Mums su oru tądien nelabai pasisekė, krapnojo lietus, dangus buvo apsiniaukęs ir pūtė stiprus vėjas, kas apsunkino ėjimą. Bet mums pavyko ir vienuolyną pasiekėme po 40 min. Vaizdas gniaužė kvapą: snieguotos viršūnės, ant jų pakibę stori debesys, žalios kalnų klostės, ramybės apsupty stovinti Šv. Trejybės bažnyčia, o apačioje jaukiai įsikūręs snaudė miestelis. Mėgautis vaizdu trukdė nenaudėlis vėjas, jis čia buvo toks stiprus, jog nebuvo įmanoma padaryti nuotraukų, nes kamera nuo gūsių judėjo ir viskas liejosi. Vidury birželio viršuje buvo apie 10 laipsnių. Vienuolynas, deja, nepaliko didelio įspūdžio. Sakrališkumo neleido pajusti būriai turistų ir eilė patekti į vidų. Turėkite omeny, jog su šortais į vidų nepateksite, teks prisidengti. Moterims duodamos skaros paslėpti plaukams ir kojoms.
Nusileidus nuo kalno, išlindo saulė ir nuostabiai nušvietė kalnų viršūnes, taip gražiai su mumis atsisveikino. O mes pasigavome taksistą ir už 20 larių grįžome laimingi ir apspangę nuo matytų vaizdų atgal į Tbilisį. Žmogus gali be perstojo stebėti ugnį, tekantį vandenį ir kalnus, tikra tiesa, nes užsimerkus iki šiol lydi matyti vaizdai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *