Įspūdžiai iš Kairo

Negalvokite, kad pamatyti pasaulio stebuklus yra paprasta. Stebuklo reikia kantriai išlaukti. Ši ekskursija buvo didelis laukimas. Įsivaizduokite, jog Jums yra pasakyta: jeigu nemiegosite ir iškentėsite 7 valandas autobuse, ir dar aplankysite muziejų ir papirusų gamyklą ir būtinai ką nors nusipirksite aliejų parduotuvėje, tada mes Jums parodysime stebuklą. Laukėm tos minutės, kaip vaikai laukia Kalėdų ryto. Laukimas buvo persmelktas ne tik smalsumo, bet jis buvo jaudinantis ir su kruopele baimės: o jeigu nepatiks? Jaudulys, klausimai ir smalsumas lydėjo visą kelionę. Laukdami pažadėtojo „saldainio“ viską įvykdėme, buvo nelengva, kantrybė išseko, bet didžiosios akimirkos sulaukėme. Ji  nustelbė viską, ką buvom matę anksčiau, vaizdas, kurį pamatėm pribloškė, nors veikiau visiškai paralyžiavo. Nežinau, kaip jaučiasi kosmonautai pirmą kartą patekę į kosmosą, bet tą akimirką  mes buvom kosmose.

Bet gal apie viską nuo pradžių…Ekskursija į Kairą kainavo 25 dolerius asmeniui, ją kaip ir visas kitas pirkome per vietinius. Kelionė prasidėjo be miego, nes išvykimas iš viešbučio 01:30. Mūsų laukė 400 km. kelionė autobusu. Jeigu Jūs mokate miegoti autobuse, esate labai laimingas žmogus. Mums nepavyksta, dėl to teko kankintis. Laikas važiuojant autobusu tiesiog slinko sraigės greičiu, atrodo, jog važiuoji kokias pora valandų, o iš tiesų tik 20 min. Stengiausi nebežiūrėti į laikrodį. Laikas žudė, bet dar labiau kankino sėdėjimo pozos, nes po pirmų valandų pradėjo tirpti tokios kūno vietos, kurių anksčiau nejaučiau. Per tas valandas, man rodos, atradau labai daug naujų jogos pozų. Buvo vienas sustojimas, kaip ir kelionėje į Luksorą.Beje, autobusu neteko nusivilti: yra WC, veikiantys kondicionieriai. Turistų išsodinimas autobuse priklauso, kokia kalba kalbate. Vienoje vietoje sėdi rusakalbiai, kitoje angliškai šnekantys, kitur susodinami vokiškai suprantantys turistai. Nes kiekvienos grupės, atvykus į kelionės tikslą, laukia gidas, kalbantis būtent ta kalba. Autobuse informacija sakoma anglų ir rusų kalbomis. Iš tiesų autobuse surenkama labai marga masė turistų: važiuoja danai, švedai ir prancūzai, šalia sėdi vokiečiai su lenkais, rusai ir anglai, ir mes – lietuviai. Dar vienas pliusas tokios ekskursijos, galimybė pašnekinti svetimtautį, pasidalinti patarimais ir įspūdžiais.

Egipto sostinėje kartu su jos apylinkėm gyvena 20 milijonų žmonių. Miestas yra be galo išsiplėtęs, priemiesčiai prasideda dar likus gerai valandai iki pačio miesto. Pro langą atsiveria šalies kontrastai: penkių žvaigždučių viešbučių kompleksai ir šalia, paramstyti lentomis, vietinių namai, gėlynai vidury smėlio ir šalia stūkstančios šiukšlių krūvos, statybos ir griovimo buldozeriai. Pamenu, kai tolumoje pasimatė Kairo mečečių bokštai, kupolai, gyvenamieji pastatai..Viskas primenė iš smėlio statytą pilį, sulipdytą iš keisčiausių formų ir detalių. Miestas kaip didelis lipdinys, kur namas stovi ant namo, o ant to stogo, dar vienas pastatas, kur tarpai tarp namų tokio siaurumo, kad susitikę du žmonės vos prasilenktų, kur gyvenimas vyksta kiekviename laisvame plote. Kaire viskas vyksta čia ir dabar: čia skerdžiama karvė, kurios dalys tuoj pat parduodamos, šalia pešama višta, kitoj kelio pusėje kepama duona, pro kraujo balas pravažiuojantis bananų pardavėjas, moterys darinėjančios žuvį, vaikai siūlantys turistams suvenyrus, tame pačiame šurmulyje vyrai, geriantys stiprią arbatą, o kur dar visa gyvūnija: kupranugariai, karvės, jaučiai, arkliai ir katės su valkataujančiais šunimis. Čia vietos užtenka visiems.



Milijoniniame mieste eismas vyksta pagal savas taisykles. Suprantama, kaip galima sureguliuoti tiek skirtingų transporto priemonių: mašinos, autobusai, tuk-tukai, motoroleriai, arkliai, vežimai, kaip ir visame pasaulyje nagli taksistai, dviratininkai. Visiškas chaosas, kuriame gaudosi tik vietiniai. Kažkokiu būdu, prasiskynę kelią, mes pasiekėme pirmą mūsų objektą. Rytą pradėjome nuo Kairo muziejaus. Muziejuje buvome su gidu apie 2 valandas. Turbūt niekur žemėje nėra muziejaus, kurį galima apžiūrėti per tokį laiko tarpą. Visada muziejams reikia daugiau laiko, ir visada mes jo neturime. Dėl to muziejuose lankomi tik vertingiausi eksponatai, nes apžiūrėti kiekvieną iškastą radinį, prireiktų aibės metų. Muziejuje matėme daug: mumijos, sarkofagai, statulos, papirusai, papuošalai, ir aišku – Tutanchamono kapo turtai, kurie gniaužia kvapą. Einant muziejaus koridoriais, nukrautais archeologų radiniais, kurie vienas už kitą įstabesni, kyla klausimas: Ką tokio įspūdingo ras ateitis kartos, kai mūsų nebebus?



Po muziejaus mūsų laukė apie 45 min. trukmės pasiplaukiojimas Nilu ir miesto pamatymas iš vandens. Šis plaukiojimas nebuvo įskaičiuotas į kainą ir kiekvienam kainavo po 5 dol. Nepalyginamas vaizdas Nilo Kaire ir Luksore. Plaukiojant beveik nieko nesimato nuo didelio smogo. Miestas paskendęs dulkėse, vaduo purvinas, krantuose plūduriuoja šiukšlės, viskas pilka ir nyku. Plaukiojant vietiniai gidai rodė mums pakrantėje stovinčius, jų supratimu, modernius pastatus, dangoraižius, matėsi, kad jie tuo didžiuojasi. Mums toks vaizdas daugiau kelia gailestį, nei žavesį, bet taip jie gyvena. Ir Kairo kontrastas iš vandens dar labiau atsiskleidžia.

Jau buvo vidurdienis ir laikas buvo pietauti. Pietūs buvo gausūs, skanūs, o kavinė tiesiog ūžė nuo žmonių klegesio: vienoje salėje valgė musulmonai, stačiatikiai ir katalikai, juodaodžiai ir azijiečiai, europiečiai ir vietiniai. Nuostabus jausmas. Besigardžiuodama šviežiu apelsinu, atsitiktinai žvilgtelėjau pro langą. Smegenys negalėjo taip greitai suprasti to, ką pamatė akys. Sekundę sėdėjau nejudėdama, kol galiausia pratariau šalia valgančiam vyrui: „aš matau piramidę“. Taip! Tai buvo Cheopso piramidė, iškilusi tarp visų lušnynų ir gyvenamųjų namų, satelito lėkščių ir minaretų. Laukimas dar labiau suaštrėjo. Bet kaip ir sakiau, stebuklas ne taip lengvai gaunamas. Liko dar keli privalomi dalykai: papiruso ir aliejų parduotuvės. Trypčiojau kaip nekantrus vaikas jose, kol kiti rinkosi papirusus ir chanel ir armani kvapo aliejus.
Galiausiai apie 15 val. autobusas pasuko Gizos slėnio link. Mums kas sekundę artėjant, jos augo akyse, jų dydis netilpo lango rėmuose. Pažintį pradėjome nuo tolimiausios – Mikerino – piramidės. Išlipus iš autobuso pagauni save kažkokiam nenormaliam skubėjime: traukti visas įmanomas kameras, fotografuoji, filmuoji, kitus fotografuoji, čia tau pradeda siūlyti joti kupranugariu, arkliais, nesugalvoji ką geriau daryti: eiti iki piramidės, žiūrėti iš toli, ar iš vis – stovėti. Galiausiai save sustabdai ir bandai susikoncentruoti. Štai, prieš tave pasaulio stebuklas, nesuvokiamas žmogaus ( o gal ir ne) statinys, kapas, laidojimo vieta, tūkstančius metų stovinti, pastatyta per 20 metų, dykumoj, iš dešimtis tonų sveriančių luitų, supjaustytų taip lygiai, kad dabar to niekas nepakartotų su geriausiais lazeriais, saulę temdantis objektas, kuris laikui einant tik daugiau kelia klausimų, nei suteikia atsakymų.


20170328_151303
Nusiraminimui ir savo pasimėgavimui su vyru užsiropštėm ant kupranugario Alexo ir leidomės apžvelgti piramides iš tolo. Nusiderėjom ir už 5 dolerius klajojom smėlio kopom apie 30 min. Neklausykite, kad neverta joti prie piramidžių kupranugariais, tikrai verta! Dykuma, pustomas smėlis, kaitri saulė, tolumoje besimatantis Kairo centras ir trys Gizos piramidės. Iki šiol menu tą vaizdą. Buvo galimybė leistis į piramidės vidų. 30 m. žemyn, 30 laipsnių kampu pasvirusiu siauru siaurutėliu koridorium, tokiu žemu, jog galva remiasi į lubas. Vos nuleidau kojas, supratau, kad nenoriu. Tamsu, siaura, drėgna, stovintis oras, prisotintas turistų prakaito, pagalvojus, kad visa grupė, apie 55 žmonės, leisis vienas paskui kitą į ribotą erdvę po žeme, mane apėmė panika. Nusprendėm su vyru geriau patyrinėti piramides iš arti ir prisiliesti prie istorijos.
IMG_20170328_175346_202
Paskutinis objektas – mumifikacijos šventykla ir Napoleono sužalotas Sfinksas. Šventykla pakeri nenormalaus dydžio granito blokais, meistriškai išpjautais lygiais kampais ir sienomis, kai kur gali pamatyti sulygintus kampus, lyg granitas būtų plastelinas. Kaip? Vienintelis klausimas besisukantis galvoje esant ten – kaip visa tai buvo padaryta?
Kelionė buvo labai turtinga. Nesuprantu, kaip žmonės gali nusivilti tuo reginiu. Mane asmeniškai sužavėjo iki gelmių tai, ką pamačiau ir žinau, kad nieko panašaus gyvenime nepamatysiu. Ilga kelionė laukė atgal iki Hurgados. Grįžome į viešbutį po paros – 01:30.

IMG_20170328_210628_438

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *