Kelionė iki Armėnijos: kaip mus pasitiko Jerevanas

Priešingai nei Gruzija, kurią jau senokai atrado turistai iš viso pasaulio, Armėnija vis dar nepelnytai lieka turistų užmarštyje ir retas kuris pasirenka atostogauti šioje kiek mistiškoje žemėje. Nedidėlė valstybėlė įsispraudusi tarp Gruzijos, Turkijos, Irano bei Azerbaidžano tikrai turi ką parodyti, kuo nustebinti, ir turi kuo pavaišinti. Šis nedidelis žemės lopinėlis stebina didingais vienuolynais, ir dar nuostabesniais gamtos peizažais, gyvenimo džiaugsmu bei nuoširdumu trykštančiais žmonėmis. Būdama pirmoji valstybė, kuri įtvirtino krikščionybę, stebina ne tik esančių bažnyčių bei vienuolynų  skaičiumi, bet ir jų lokacijomis: atokiuose kaimeliuose, vidury kalnų, kanjonuose ar ežerų pakrantėse… Armėnijoje neturėjome daug laiko, vos trejetą dienų, tačiau turėjom būtinus aplankyti taškus, tai: Sevano ežeras su vienuolynu, Tatev vienuolynas ir aišku sostinė Jerevanas. Kalbėti bendrai apie šalį pasibuvus tik tris dienas negalime, bet pasidalinsime tų kelių dienų įspūdžiais.

Kelionė iki Armėnijos laukė ilga. Atvykę iš Sighnaghi į Tbilisį, turėjome nusigauti iki Ortačela stoties, nes būtent iš jos mikriukai veža iki Jerevano. Deja, keliauti traukiniu negalėjome, nes tądien traukinys nevažiavo. Tvarkaraštis sudarytas taip, kad traukinys tarp šių miestų kursuoja į savaitę porą kartų, o laukti mes neturėjome laiko. Taigi teko važiuoti kiek nepatogesniu būdu – mikriuku. Kelionės kaina asmeniui 35 GEL ( atgal iš Jerevano 7000 dramų). Trukmė – apie 6 val. su poilsio sustojimais. Mikriuku važiavo dar trys turistai iš Lenkijos, tai su pajuokavimais, pakalbėjimais, sustojimais laikas visai greitai prabėgo ir didelio nuovargio nejautėme.
Nuo Tbilisio iki Gruzijos sienos su Armėnija vos 50 km, nepilnai valanda kelio. Sieną kirtome Sadakhlo. Vykstant mikriuku reikia išlipti ir su savo daiktais pereiti patikrą. Lengvai ir greitai susitvarkėme ir gruzinai su šypsena mus išlydėjo iš savo šalies. Siena su Armėnija – Bagratashen. Vėl su daiktais patikra, pasų antspaudavimas, standartiniai klausimai. Beje, čia jau sulaukėme pasieniečio klausimų kodėl buvome Azerbaidžane, kokiu tikslu, kur gyvenom. Ir tokių pat klausimų apie Armėniją. Kažkodėl jie tikrina apsistojimo vietą, tai mes parodėm booking.com užsakymą ir to pakako. Atminkite, kad į Armėniją geriau vykti jau pabuvojus Azerbaidžane, o ne atvirkščiai.Armėnija mus pasitiko nuostabiais gamtos vaizdais, nusidriekusiais žaliais slėniais, laukais bei tolumoje esančiais kalnų vaizdais. Kelionė link Jerevano vedė per Debeda slėnį, palei Debed tekančią upę ir pakelėje išsibarsčiusias nedideles gyvenvietes. Gamta hipnotizavo,o atsiveriantys priešaky vaizdai ramino, bet giliai širdy suvokėm, jog važiuojam pavojingu keliu. Visgi lėkėm šalia Armėnijos ir Azerbaidžano sienos, ties Voskepar gyvenviete, kur apsišaudymai tarp tautų vyksta iki šiol. Vairuotojas patikino, kad retas kuris išdrįsta važiuoti šiuo keliu naktį, nes šūviai aidi ypatingai tamsiuoju paros metu. Mes tik trumpam sustojome pasižiūrėti iš toliau į apačioje snaudžiantį slėnį su vandens rezervuaru šalia Voskepar ir visai netoliese esančią Azerbaidžano sieną. Toliau kelionė vedė per Diližan kurortą, pravažiavome Sevano ežero krantu ir po 6 valandų pasiekėme Jerevaną.

Tolumoje Azerbaidžanas

Jerevanas milijoninė šalies sostinė, tikras kultūros ir kontrastų fontanas. Nors miestas senesnis už Romą, deja sovietinis palikimas ir mieste stūkstantys sovietiniai pastatų “erdvėlaiviai” sunkiai leidžia patikėti tokia sena miesto istorija. Betonas, betonas ir dar daugiau betono – toks pirmas sostinės įspūdis. Virš miesto pakibęs tirštas, sunkiai leidžiantis kvėpuoti smogas, kurį sukelia seni automobiliai keliuose. Jerevano gatvėse Ladų ir Žigulių čia gali prisižiūrėti iki soties. Vaikščioti miesto centre šalia zujančių automobilių nemalonu, po valandėlės jautiesi paskendęs dulkėse ir išmetamųjų dujų smarvėje. Pasislėpti ir atsigauti nuo triukšmo parke ar kitoj žalesnėje erdvėje nepavyko, nes tiesiog jų nėra. Miestui be galo trūksta medžių teikiamos atgaivos. Tiesa, truputį ramybės radome atokiau nuo centro esančioje 18 a. atrestauruotoje Žydrojoje mečetėje, kuri liko vienintele veikiančia visoje Armėnijoje.

Miesto lankytini objektai greitai surandami ir apeinami. Sostinės širdis – stalinistinio stiliaus Respublikos aikštė, kurią vainikuoja milžiniškas fontanas, sutviskantis šviesomis naktį. Aplink aikštę išsidėstę kiti svabūs miesto pastatai: vyriausybės pastatas, užsienio reikalų ministerija, istorijos ir dailės muziejai bei Marriott viešbutis. Dienos metu aikštė nepalieka kažkokio ypatingo įspūdžio, tačiau ji atgyja sutemus, kuomet jaunimas, turistai ir darbus pabaigę gyventojai suplūsta pasigrožėti fontanu. Čia krykštauja vaikai, jaunimas klausosi muzikos, romatiškai glaustosi porelės

Jerevano laiptų kaskada mums pasirodė  įdomiausias sostinės objektas. Aukštai teko lipti, bet vaizdas buvo nuostabus. Miestas atsiskleidė kaip ant delno, o tolumoje, pasislėpęs už debesų, stovėjo tautos simbolis- Ararato kalnas. Armėnų uždraustas vaisius, kurio jie negali pasiekti, nes likęs Turkijos teritorijoje. Politiniai santykiai tarp šalių labai įtempti, diplomatiniai ryšiai nutrūkę, todėl net atostogauti armėnai negali Turkijoje. Arčiausia vieta, iš kurios galima matyti gražuolį Araratą – Chor Virap vienuolynas. Deja, mums nepavyko pamatyti snieguotos, apledėjusios kalno viršūnės. Pakilęs smogas, miesto dulkės, debesys paslėpė ją visos mūsų kelionės metu.


Jerevanas pasirodė atsipalaidavęs ir draugiškas atvykėliams bei kontrastingas miestas, su vakarietiška kavinių kultūra, pulsuojančiu naktiniu gyvenimu, muzikos barais ir sklindančia The Beatles muzika, ir kartu už kampo barškančiais Backgamon kauliukais, besiklausant skausmingų armėniškų dainų.Kaip gi būti Jerevane ir nepasimėgauti šviežiu armėnišku maistu. Patraukėme į miesto Centrinį turgų, kuris laukė ištiesęs rankas pilnas džiovintų vaisių, riešutų, kvapnių prieskonių, basturmos ir vietinių saldumynų, o kur dar šviežutėliai vaisiai ir daržovės…Užkandom, paragom, apsipirkom, paplepėjom ir patraukėm iekošti nacionalinės virtuvės restorano. Pasirinkom “Old Erivan”, mūsų Forto dvaro armėniškas prototipas. Graži, autentiška aplinka, daug erdvės, platus meniu, atsiskaitymas kortelėmis, paslaugus personalas. Užsisakėmė visko po truputį: dolma –mėsa įdaryti vynuogių lapai, įdarytų baklažanų su riešutais ir česnaku, chačiapūrį, šviežių daržovių salotų, khinkalių ir aišku šašlyko. Azerbaidžano ir Gruzijos šašlykai nublanko vos paragavome armėniško, čia mėsa tokia šviežia, minkšta, sultinga, kad, rodos, druskos ir pipirų užtenka tobulam skoniui išgauti. Po sočios vakarienės nusprendėme, jog gyventi čia galėtume vien dėl dieviškai skanaus maisto. Vienintelis minusas esant Kaukazo šalyse, jog pas juos vis dar rūkoma kavinėse, taigi besimėgaujant maistu, deja, tenka kartu ryti ir cigarečių dūmus.

Būnant konjako sostinėje, gėda būtų nepamatyt “Ararat” gamyklos ir saugomų statinių šio gėrimo. Valandos ekskursija anglų kalba bei degustacija dviejų rūšių brendžio asmeniui kainavo 4500 dramų. Tai buvo labai informatyvi ir įdomi valanda, per kurią buvom supažindinti apie distiliavimo etapus ir konjako kelią nuo vynuogės iki taurės. Matėme 19 a. statines, taip pat saugomas vardines konjako statines, kur viena priklausė ir prezidentui Valdui Adamkui.


Manome, jog iš Jerevano paėmėme viską, kiek galėjome per tą trumpą laiką. Miestas ne pats gražiausias, bet savotiškas, nėra fotogeniškas, bet autentiškas savo kultūra, nėra rafinuotas, bet paperka savo nuoširdumu ir žmonių šypsenom.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *