Safaris Egipte

Šios pramoginės ekskursijos laukiau dar būdama Lietuvoje, dėl to tai buvo pirmoji mūsų išvyka atvukus į Egiptą. Šios išvykos variacijų yra keletas: rytinis safaris, vakarinis safaris arba visos dienos išvyka. Mes pasirinkome pastarąjį variantą: išvykome 11:30 val. ir grįžome apie 19:00 val. Į 15 dol. kainą asmeniui įskaičiuota: pasivažinėjimas keturračiais, bug‘ais, pietūs, džipai, beduinų kaimo lankymas, jojimas kupranugariais, vakarinė pilvo šokių programa ir kaljano rūkymas.

Iš pradžių visi važiavome keturračiais. Nesijaudinkite, jeigu neteko prieš tai gyvenime sėdėti prie tokios keturratės priemonės- vos tik atvykus į bazę yra leidžiama pasimėginti važiuoti. Valdymas labai paprastas ir primena vaikiškas mašinėles, kuriomis vaikystėje visi važinėdavomės Palangoje. Galima sėdėti atskirai po vieną, arba poromis, tai priklauso kaip jaučiatės prie vairo. Vaikai važiuoja kartu su suaugusiuoju. Negalvokite, kad užsėdus ant keturračio, galėsite dūmti kur akys veda – ne. Visi važiuosite saugiai ištisa kolona, vienas paskui kitą. Lenkti galima, bet važiuoti šone nuo kolonos – ne.

Pasivažinėti judėjome į dykumą. Prieš vykdami, apgalvokite aprangą: geriausia rinktis kuo daugiau kūną uždengiančius rūbus: ilgos kelnės, marškiniai, akiniai nuo saulės (būtinai, nes kitaip smėlis į akis pateks). Dėl galvos apdangalo nesirūpinkite, nes kiekvienam specialiu būdu užriša skarą, kur lieka tik plyšelis akims. Atrodysite kaip teroristas dykumoje and keturračio. Aš pasirinkau važiuoti kartu su vyru ir dėl to nesigailiu. Vyras spaudė gazą iki galo, lėkėm greitai kartu su vėju, smėlis byrėjo į kišenes, saulė kepino galvas. Net įsivaizduoju, jeigu būčiau pasirinkus važiuoti pati, turbūt tįsčiausi vėžlio greičiu kolonos pabaigoje.


Taigi pasivažinėjimas su keturračiais užtruko kažkur apie 30 min. su sustojimais pasifotografuoti. Sugrįžus į bazę – pakeitėm transporto priemones. Persėdom į bugius ir pasileidom pirmyn į smėlėtą žemę kitoms 20 min. Sugįžusius lenktyninkus pasitiko su pietumis. Pietums buvo jautienos kebabas, ryžiai, makaronai, salotos. Porcija nelabai didelė, bet skrandžiui nuraminti – užteko. Atgavus jėgas tęsėme kelionę per dykumą link beduinų kaimų. Šįkart sėdėjome kaip keleiviai, nes džipą per dykymą 30 km. vairavo tikras vietinis šumacheris. Greitis buvo toks, jog kai kurias smėlio kopas tiesiog perskriedavom.


Beduinų kaime laukė išpuošti ir išrykiuoti kupranugariai, vienas už kitą dailesni. Prisipažinsiu, jojimas kupranugariu man buvo vienas baisesnių potyrių: sėdėti nuo žemės 3 metrų aukštyje, ant linguojančio ir besispjaudančio padaro, nelabai maloniai nuteikia. Jojimas tai dar pakenčiamas, bet užlipimas ant to gyvūno ir nulipimas nuo jo – vat čia tai išbandymas. Besikeldamas kupranugaris stojasi nuo priekinių kojų, dėl to Jums reikia atsilošti kuo daugiau, nes kitaip galite išvirsti iš balno. Ta pati taisyklė galioja ir jam tupiant. Nežinau kiek tas beduinų kaimas yra tikras, turiu omeny, ar jie tikrai gyvena ten kaip beduinai, ar jie tiesiog pristato turistams savo kultūrą. Kaime matėm kaip vietinės moterys kepa lepioškes, buvom pavaišinti beduinų arbata, taip pat galima buvo nusipirkti vietoje gaminamų vaistinių tepalų nuo sąnarių skausmo, nuo kosulio ir peršalimo ligų, dar norintys galėjo užkopti į kalvą ir pasigrožėti dykumos vaizdu iš viršaus.




Vakarėjant ir saulei besileidžiant, jėgas palikę dykumoje, grįžome atgal vakarinei programai. Pilvo šokis, vyrų sufijų šokis, kaljanų dūmai, saldi ir tamsi kaip naktis arbata ir rytietiškos muzikos garsai užbaigė nuostabią dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *