(Ne) turistiniais maršrutais: Novara, Pjemonto regionas
Apie vidurdienį, šventu pranzo (pietų) metu, mes įžengėme į Gran Bar kavinę, šalia piazza Cavour. Prie baro, elegantiškai gerdami savo espresso, stovėjo besišnekučiuodami pusamžiai, nerūpestingos išvaizdos vyrai. Jokio šurmulio, jokio skubėjimo, tokia šventa ramybė tvyrojo aplink…Ech, ta itališka kavos gerimo elegancija tiesiog pavydėtina! Išgėrę savo rytinį cappuccino, gal ne taip grakščiai, išskubėjome žiūrėti, ką paruošusi mums buvo Novara.
Novara – elegantiškas miestas, su įspūdinga architektūra, gilia istorija, su daugybe dailių piazz‘ų, kolonadų, vidinių kiemų, ir taip begėdiškai užmirštas, o gal iš vis turistui nežinomas? Tai antras pagal dydį miestas, po Turino, Pjemonto regione, šiaurinėje Italijoje, vos 45 km nuo Milano. Pasiekti Novarą labai paprasta, ypatingai jei nusileidžiate Milano Malpensos oro uoste – iš jo kas valandą kursuoja tiesioginiai autobusai. Kelionė trunka 1 valandą ir suaugusiam kainuoja 9 eur. Novara -ne didmiestis, bet ir ne kaimas su 100000 gyventojų. Dar romėnų kurtas miestas įsikūręs derlingose žemėse, apsuptas ryžių laukų, tarnavo kaip pagrindinis prekybinis bei komunikacinis mazgas. Galbūt, jeigu miestas būtų išlaikęs savo senąsias gynybines miesto sienas, kaip koks Dubrovnikas, pritrauktų daugiau turistų, kurie vaikščiotų jomis gerėdamiesi nusidriekusiais ryžių laukais ir tolumoje kyšančiomis baltomis Alpių viršūnėmis… Bet yra kaip yra, tik maža dalis sienų išliko aplink Piazza Cavour, o likusi dalis buvo nugriauta siekiant, kad miestas augtų ir plėstųsi, gaila, bet Novara taip ir neišaugo į didmiestį ir šiandien dienai nepatenka į populiarius turistinius maršrutus.
Artėjant link Novaros iš tolo matosi miesto simboliu tapęs San Gaudenzio bazilikos kupolas, iškilęs 121 metrus, suprojektuotas architekto Alessandro Antonelli 1888 m., su viršuje auksu tviskančia Kristaus figūra, kuri spindi kaip pakibusi žvaigždė padangėje. Tačiau miesto dvasinė širdis yra Novaros katedra, šalia Respublikos aikštės ( it. Piazza Della Republica). Sakoma, jog architektas Alessandro Antonelli suprojektavo ją buvusioje Jupiterio šventyklos vietoje. Be abejo, palyginus su Milano katedra, šis dvasinis centras gal ir atrodo bereikšmis, nes kiekvienas Italijos kaimas gali didžiuotis nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau užsukti verta vien dėl A. Antonelli kurto altoriaus iš legendinio Kararos marmuro, neįkainojamos meno kolekcijos bei nepaprastai didelių katedros durų, kurios yra aukščiausios visoje Europoje ir verčia pasijusti tarsi esate Alisa stebuklų šalyje. Nuostabus vidinis arkadomis puoštas katedros kiemas, apsodintas kiparisais puikiai gelbėjo nuo kaitrios saulės spindulių.
Netoliese šio dvasinio komplekso yra viduramžius menantis Broletto kiemas – tai istorinė miesto valdžios susirinkimų vieta bei politinio gyvenimo centras. Čia buvo ir kalėjimas, ir bausmių vykdymo vieta, čia glaudėsi amatininkų gildijos, o dabar čia veikia modernaus meno galerija.
Netoliese, Martiri Della Liberta aikštė, su viduryje iškilusiu bronziniu Vittoriio Emanuele II- ojo paminklu. Nieko netikėto, mat paminklas pirmajam Italijos karaliui randamas kone kiekvienam mieste. Kadaise ši vieta tarnavo kaip grūdų rinka, kurioje buvo nustatomos ryžių kainos visai Italijai. Dabar aplink aikštę juosiančiose lodžijose gausu kavinių, pilnų šaltais aperityvais nukrautų stalų. Kad ir kokia Italija būtų įvairi maisto atžvilgiu, bet Aperol Spritz kokteiliu mėgaujasi vienodai visi. Ir tikrai karšta diena čia neįsivaizduojama be šio apelsinais kvepiančio gėrimo. Jis daug kur patiekiamas su užkandžiais, kurie jau įskaičiuoti į kainą. Beje kartusis Campari gėrimas gimė būtent Novaroje 1860 m. ir jo receptas iki šių dienų išliko nepakitęs. Čia daugelis geria jį tiesiog su sodos vandeniu ir ledu.
Toje pačioje Martiri Della Liberta aikštėje įsikūręs 19 a. Coccia teatras, galintis pasigirti trečia pagal gerumą akustika visoje Italijoje, po Alla Scala operos bei La Fenice teatro. Sakoma, jog Coccia teatro scena tokia didelė, jog 19 a. joje vykdavo jojimo pasirodymai! Bet Novaroje stebina ne tik architektūra, bet ir fantastiškas maistas. Jau daugiau nei penkis amžius Novara tiekia geriausius ryžius tiek Italijai, tiek visai Europai, tad nenuostabu, jog populiariausias patiekalas čia – risotto. Gal išvaizda ir neapetingas patiekalas, tačiau be galo gardus. Užsukome pasistiprinti į „Tre Lanterne“ ir įvertinti, ar tikrai italai taip tobulai gamina šį patiekalą. Norint užsisakyti šį karštą patiekalą, reikia bent dviejų žmonių, nes dėl vieno italai negamina. Gavome kreminės tektūros, ryškaus skonio risotto su gorgonzola sūriu, beje, pastarasis irgi Pjemonto regiono pažiba, kurio marmurinę išvaizdą išgauna nuo 11 a. Jeigu ieškotumėte picos, užsukite į „Pizzaclub no limits“ – čia už 13 eur. galite valgyti picų, kiek telpa.
Novaroje ramu, priešingai nei Romoje, ar Milane, čia nereikia alkūnėmis stumdytis miniose turistų, nereikia niekam lipti ant kulnų, ar laukti, kol visa turistų grupė nusifotografuos prie kokio paminklo. Čia galima mėgautis tikru itališku gyvenimu, slampinėti senamiesčio gatvelėmis, išvaikščioti visas miestą dabinančias aikštes, ar ramybėje išgyventi bažnyčių tylą. Centre esanti plačialapių medžių alėja San Luca puikiai talkina norint pabėgti nuo įkaitusio miesto centro. Parke stūksto ir 13 a. datuojama Visconti-Sforza šeimos statyta Novaros pilis, kuri po dešimties metų trukusios renovacijos duris publikai atvėrė 2016 m. Ieškantiems tylos, verta aplankyti kiek toliau nuo centro esančias Novaros kapines, kurios yra lyg atviras skulptūrų muziejus bei puikus laidojimo meno pavyzdys. Gal ir nerasite čia pasaulinio garso palaidotų žmonių, bet pasižvalgyti tikrai bus į ką.
Miesto lankytinas vietas mes lengvai apžiūrėjome pėsčiomis, bet galima pasinaudoti ir viešuoju miesto transportu – autobusais, nors naudos iš jų mažai. Jie važiuoja kažkokiu neaiškiu, tik pačiam vairuotojui suprantamu tvarkaraščiu. Kartą atvyko autobusas 10 min. anksčiau, kitą kartą vėlavo 15 minučių, trečią kartą visai neatvažiavo. Tad geriausias ir patikimiausias keliavimo būdas liko – kojos.
Kiekvienas Italijos miestas turi savo legendinius sausainius. Slampinėdami, užklydome į nedideliame skerstgatvyje įsikūrusią Camporelli sausainių parduotuvę. Camporelli – Novaros atributas, gaminamas nuo 1852 m. nors receptą sugalvojo vienuolės 16 a. Šie maži, lengvučiai, trapūs, burnoje kaip sniegas ištirpstantys sausainiai, gaminami tik iš kiaušinių, miltų ir cukraus, be jokių riebalų ir kepami net du kartus, kad būtų tobulai traškūs.
Novaroje gyvenimo tempas lėtesnis, čia žmonės mėgaujasi kavos gurkšniais ir net neskubėdami laižo saulėje betirpstančius gardžius gelato. Atstovėję šiokią tokią eilę, mes irgi pasiėmėme savo porcijas „Gelateria Tiziana“. Dar galime rekomenduoti „Gelateria maCam“ kur rasite nuostabią stracciatellą – vanilinius ledus su šokolado traškučiais.
Novara gal ir nėra tas miestas, dėl kurio reiktų skubėti pirkti bilietų į Italiją, bet jis tikrai gali būti įtrauktas į atostogų maršrutą. Tai puiki vieta pabėgimui iš šurmuliuojančio Milano, kur Jūsų laukia romantiški saulėlydžiai šalia ryžių laukų, didesnės erdvės bei gaivus itališkas kvapas.